Greitai progresuojantis hiperrealistinio dirbtinio intelekto (DI) generuojamo turinio plitimui kyla rimtų susirūpinimų dėl jo galimo poveikio visuomenės pasitikėjimui tikrais vaizdo įrašais ir tikrų kūrėjų darbu. Arti DI technologijos tampa vis pažangesnės, tuo labiau blanksta skirtumas tarp tikrųjų ir sintetinės medžiagos, todėl žiūrovams vis sunkiau atskirti autentiškus kadrus nuo DI sukurtų suklastojimų. Didžiausia problema, kylanti iš šios tendencijos, yra jos poveikis rekomendacijų algoritmams, naudojamiems įvairiose skaitmeninėse platformose. Šie algoritmai stebi vartotojų sąveiką ir pageidavimus, kad galėtų pateikti turinį pritaikytą jų interesams. Tačiau, kai sintetinė medžiaga tampa vis paplitusi, šios sistemos netyčia propaguoja vis didėjantį DI sukurtų vaizdo įrašų kiekį. Tai sukuria atsiliepimų ciklą, kur vartotojai susiduria su vis daugiau sintetinės medžiagos, remiantis jų įsitraukimu, taip dar labiau normalizuojant ir įtvirtinant DI sukurtą turinį jų žiūrėjimo įpročiuose. Ši tendencija ne tik sumažina tikrų vaizdo įrašų patikimumą, bet ir kelia pavojų teisėtų kūrėjų pragyvenimui, nes jie priklauso nuo savo darbo originalumo ir patikimumo. Kadangi auditorijos vis labiau abejoja žiūrimų vaizdo įrašų autentiškumu, tikrų kūrėjų kurdami turinį dažnai gali būti nuslopintos sintetinėmis alternatyvomis. Digitalinės žiniasklaidos ir DI ekspertai, įskaitant Carrasco, pripažįsta didėjančius iššūkius, kuriuos kelia vis realesni DI sukurtų vaizdo įrašų atsiradimas. Šių sintetinės medžiagos sudėtingumas ir toliau sparčiai auga, todėl jos aptikimas tampa vis sudėtingesnis net ir patyrusiems specialistams, turintiems specialių įrankių ir žinių. Ši pažanga reikalauja stipresnių atpažinimo metodų ir griežtesnių patikros standartų kūrimo, siekiant išsaugoti vizualinės medžiagos vientisumą. Be to, tokio hiperreališko DI turinio plitimas turi platesnes socialines pasekmes.

Jis skatina klaidinimą, propagandą ir manipuliacijas, leidžiant kurti įtikinamai atrodantį netikrą vaizdo medžiagą, kuri gali apmulkinti žiūrovus. Tai padidina baimę dėl pasitikėjimo žiniasklaida silpnėjimo ir galimų neigiamų padarinių visuomenės diskursui, demokratijai ir socialiniam darnumui. Spręsti šias problemas būtina taikant visapusišką požiūrį, apimant technologinius sprendimus, politikos formavimą ir visuomenės švietimą. DI priemonių kūrėjai turi įdiegti etikos principus ir skaidrumą savo sistemose, užtikrinant, kad sintetinė medžiaga būtų aiškiai pažymėta ir atskirta nuo autentiškų šaltinių. Politikų reikėtų įvesti reguliavimus, kurie pasiūlytų užkirsti kelią piktybiniam DI generuojamos turinio panaudojimui ir skatintų teigiamą bei kūrybišką taikymą. Viešosios informacijos kampanijos gali pagerinti žiniasklaidos raštingumą, suteikdamos auditorijoms įgūdžių kritiškai vertinti matomą turinį. Nuolatinis DI sukurtų vaizdo įrašų pažangos procesas pabrėžia būtiną tarp sektorių, akademijos ir vyriausybių bendradarbiavimą, kad būtų rastos sprendimo priemonės, išsaugančios skaitmeninės žiniasklaidos integralumą ir patikimumą. Be tokių pastangų realybės ir fikcijos riba gali tapti vis labiau neapčiuopiama, o tai reikšmingai paveiks visuomenės suvokimą ir interpretaciją vizualinės informacijos. Apibendrinant, nors hiperreališko DI turinio kūrimas atveria naujas galimybes kūrybai ir inovacijoms, jo greitas plitimas kelia reikšmingą grėsmę visuomenės pasitikėjimui ir tikrų kūrėjų ekosistemai. Kai ši technologija nuolat tobulėja ir tampa vis realesnė, nustatymo ir patikros iššūkiai tik didės, todėl ypač svarbu aktyviai imtis priemonių, kurios užtikrintų vaizdo įrašų autentiškumą skaitmeninėje eroje.