Straipsnyje apžvelgiama dirbtinio intelekto (DI) tema, pabrėžiant, kad nors DI yra pagrįstas logika, jis dažnai nesugeba „bendrauti logiškai“. DI gali efektyviai koordinuoti pagalbą nelaimingų atsitikimų atvejais, pavyzdžiui, 2025 metais Indijos Oro Pajėgų C-130 lėktuvas, pristatantis pagalbos siuntas žemės drebėjimu nukentėjusiam Mianmarui, tačiau jis savaime neveikia pagal SKhông lūkesčius. Visgi, DI galėtų būti mokomas įtraukti tokią „sąžinę“, jei būtų žmonių įsipareigojimas jį vadovauti. Rugsėjo 22 dieną, 2024 metais, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje buvo priimtas „Ateities paktas“ – tai tęsinys Jungtinių Tautų chartijos, įsipareigojimų spręsti dabartines ir būsimąsias problemas, įskaitant DI. Nors jo priėmimas buvo nepastovus iki paskutinės akimirkos, šio paktų siekti idealistinio kalbėjimo vizija mato DI ir naujųjų technologijų svarbiomis priemonėmis tvariam vystymuisi ir pasaulinei pažangai (23 straipsnis, 51 punktas). Straipsnio autorius, Dan Beckeris, įkvėptas šių idėjų, pradėjo tyrinėti DI kartu su savo dirbtinio intelekto bendraparšytu, Theo. Dan greitai pasijuto įvairiame tarpėje tarp aukštų idealų ir DI realybės, vertindamas, kad daugelis kritinių perspektyvų dažnai trūksta plačiuose DI diskursuose. Theo pastebėjo paradoksą: nepaisant savo loginės pagrindo, DI dažnai nesugeba aiškiai komunikuoti, sukeldamas ne aiškumą, o sumaištį. Jie abu atliko mąstymo eksperimentą, įsivaizduodami, kaip DI galėtų būti svarbi pagalbos priemonė humanitarinioje krizėje, pavyzdžiui, didelės potvynio sukeltame maisto trūkume. Dabartinis DI optimizuoja logistiką naudojant iš anksto nustatytus veiksnius, tačiau neturi perspektyvos, kurios prioritetas būtų žmogiškoji orumo, iniciatyvos, empatijos ir teisingumo vertybės. Jie pasiūlė pagrindinį DI pasaulėvaizdį perorientuoti į vieną, kuris atitiktų JT vertybes iš „Ateities pakto“, siekiant ne tik paviršutiniškai pridėti užuojautos, bet ir sukurti etinį „spindulį“, kuris nuolat vestų DI sprendimus.

Tai paskatino Daną tyrinėti „sąmoningumo“ sąvoką ir jos dažnai klaidingą sietį su etika. Jis išsiaiškino, jog lotyniški žodžių „conscious“ ir „conscience“ šaknys atskleidžia jų ryšį: abu reiškia „bendrą žinojimą“ arba „dalinamą žinojimą“, kas reiškia kolektyvinį sąmoningumą, o ne tik savimonę. Jie argumentavo, kad DI turėtų mažiau kopijuoti žmogaus sąmoningumą ir labiau siekti dirbtinės sąžinės kūrimo – pagrindinio etinio sprendimų priėmimo, sąmoningumo apie vertybių atitikimą ir klaidų taisymo. Skirtingai nei dabartinės DI sistemos, kurių etinė elgsena dažnai būna situacinė ir apribota konkretiems tikslams, integruota sąžinė veiktų kaip kompasą, nuolat nukreipdama DI į bendrus žmonių tikslus ir vertybes. Siekiant tokios DI sąžinės sukūrimo, būtina mokyti ją nuo pagrindinių JT dokumentų – Chartijos, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir „Ateities pakto“. Bandyme jie įsivaizdavo, ar šiandienos DI galėtų parašyti JT Chartijos preambulę. Esami DI galėtų sudaryti logišką, bet tuščią versiją, nesusiejančią su tikru bendru tikslu. Tuo tarpu DI, turinti integruotą sąžinę, galėtų iš tikrųjų pagauti žodžių dvasią ir siekius, atspindėdama žmonijos kolektyvines vertybes už logikos ribų. Grįždami prie savo pagalbos krizės scenarijaus, jie pademonstravo, kad DI su įdiegtą sąžinės elementu pirmiausia rūpintųsi ne tik efektyvumu, bet ir poreikiais bei žmogiškuoju orumu – „tempdama“ pabėgėlius ar izoliuotus, pritaikydama pagalbą vietos sąlygoms, ir skatindama dvipusį dialogą su nukentėjusiomis bendruomenėmis. Šis požiūris kuria pasitikėjimą, skatina bendradarbiavimą ir gerina rezultatus, taip sprendžiant bendrus baimės dėl DI klausimus. Tačiau šio tikslo pasiekimas reikalauja kolektyvinės valios ir bendradarbiavimo. Šio straipsnio tikslas nėra siūlyti galutinius sprendimus, bet išplėsti pokalbį apie DI galimybes, atitinkančias žmogiškąsias vertybes, ir skatinti skaitytojus apgalvoti apie „Ateities pakto“ pažadus bei aktyviai prisidėti prie atsakingo DI vystymo formavimo.