Istoriškai pasitikėjimas buvo grindžiamas centralizuotomis institucijomis, tokiomis kaip bankai, mokėjimų tinklai ir clearingo centrai – uždaromis sistemomis, kuriose naudotojai remiasi išorinėmis audito procedūromis, vyriausybės reguliavimu ir ilgalaike atsekamumo istorija, siekdami jaustis saugūs. Nors šis modelis yra veiksmingas, jis turi kompromisų: skaidrumo trūkumą, didelę galios koncentraciją ir ribotą inovacijų kiekį. Naujas pasitikėjimo modelis atsirado su blokų grandinėmis (blockchains) ir decentralizuotomis programomis (dApps), kurios nepasikliauja institucijomis, o pačia pagrindine kodu. Šis pokytis grindžiamas atviro kodo principu, kuris yra privalomas blokų grandinių technologijoje. Atviro kodo dėka bet kas gali tikrinti protokolus, audituoti išmaniuosius kontraktus ir patikrinti sistemos veikimą; be jo naudotojai tikrai nežino, su kuo jie bendrauja. Pirmą žvilgsnį atvirosios kodo ir privatumo sąvokos gali atrodyti prieštaraujančios: jei kodas yra viešas, kaip išsaugoti konfidencialumą?Augant blokų grandinių taikymui, skaidrumo ir privatumo balanso išsaugojimas tapo labai svarbia ir dažnai klaidingai suprantama problema. Atviras kodas kuria pasitikėjimą be tarpininkų ir prisideda prie decentralizacijos. Vieši programavimo bazės nuolat tikrinamos kūrėjų bei saugumo tyrėjų, o tai užtikrina tvirtas ir saugias sistemas, tokias kaip OpenSSL, Linux ir Bitcoin, kurių saugumas stiprėja laikui bėgant. Šią idėją galima siekti iki 19 a. kriptografo Auguste Kerckhoffs, kuris teigė, kad saugi sistema lieka saugi, jei jos projektas yra viešas, o slaptas raktas – privatūs; tai žinomas kaip Kerckhoffo principas, kuris yra šiuolaikinės kriptografijos pagrindas. Atviras kodas įgyvendina šį principą, padarydamas kodą viešą nepriklausomai įvertinti, skirtingai nuo duomenų skaidrumo. Protokolai gali būti atviro kodo ir vis tiek apsaugoti naudotojų konfidencialumą – tai šiandieninė kryptis blokų grandinėse. Pradžioje blokų grandinės pabrėždavo skaidrumą, su viešai matomomis operacijomis – tai buvo būtinas kompromisas, kol nebuvo sukurta privatumo užtikrinimo technologijų, panašiai kaip ankstyvasis internetas naudodavo nešifruotą HTTP srautą, kol 2006 m.

atsirado TLS. Dabar viešai saugoti jautrią informaciją, tokią kaip atlyginimai ar asmeninės finansinės detalės, yra nepriimtina, tad iškilo iššūkis grąžinti privatumo jausmą nesumažinant audito galimybių. Privatumo užtikrinimo technologijos (PETs) sprendžia šią problemą. Nors kai kurios PETs, kaip patikimų vykdymo aplinkos (TEEs), nėra atviro kodo, visi blockchain naudojami kriptografiniai PETs yra atviro kodo. Pavyzdžiui, nulinių žinojimo įrodymų (ZKPs) technologija leidžia įrodyti teisingumą neskelbiant detalių, todėl galima vykdyti privačias operacijas blokų grandinėse ir patvirtinti tapatybę. Modernios ZK sistemos, tokios kaip PlonK, Groth16 ir STARK, yra atviro kodo ir nuolat vertinamos pasauliniu mastu. Visamomorfinė šifravimo (FHE) leidžia skaičiuoti duomenis, užšifruotus, leisdama išmaniesiems kontraktams veikti neiššifruojant įvesties duomenų; jos kriptografinės bibliotekos, tokios kaip TFHE-rs, taip pat yra atviro kodo. Saugus daugelio šalių skaičiavimas (MPC) leidžia kelioms šalims kartu apskaičiuoti rezultatą, nes revealing individual inputs, ir daugelis MPC protokolų, įskaitant ribažingsnių parašus ir paskirstyto rakto generavimą (DKG), taip pat yra atviro kodo – nes pasitikėjimas reikalauja skaidrumo dėsniais. Galutinai, norint pasiekti on-chain privatumo lygį, pradžia yra kodo skaidrumas. Atviro kodo nėra grėsmė privatumo užtikrinimui; priešingai, jis yra būtinas užtikrinant, kad konfidencialios sistemos veiktų tinkamai, be paslėptų trūkumų ar užkoduotų durų, ir būtų atviros bendruomenės tobulinimui. Blokų grandinių ir decentralizuotų finansų ateitis priklauso nuo privatumo ir audito galimybių balanso – atvirai atskleidžiant sistemos veikimą ir leidžiant grindžiamą griežtu vertinimu. Tai yra atviro kodo tikslas ir, mūsų manymu, vienintelis įmanomas būdas to pasiekti.